Prieš įrengiant objekte betonines grindis būtina nustatyti pagrindo būklę. Jei grindys daromos pirmiausiai, reikalingi geodeziniai šios teritorijos duomenys, kuriais remiantis būtų galima planuoti darbus. Jei yra senas betoninis pagrindas, pirmiausiai reikia susipažinti su jo įrengimo technine dokumentacija, o tokios nesant, atlikti tyrimą. Tai leis tiksliai susiplanuoti tolesnius darbus. Labai svarbu, ar yra pagrindo hidroizoliacija.

 

 

• Paruošiamieji darbai. Jei yra senas pagrindas, tai būtina pašalinti netvirtas jo dalis, nuplauti nuo grindų purvą, dulkes ir riebias dėmes.

• Hidroizoliacija. Jei tarp esančio pagrindo ir naujų grindų bus tiesiama polimerinė plėvelė, ji ne tik sulaikys drėgmę, bet ir sumažins sėdimo plyšių atsiradimo betone tikimybę. Plėvelė užtikrina betono plokštės slydimą tarp sėdimo siūlių. Jei plėvelės nebus, tarp šių siūlių gali atsirasti plyšių.

• Armavimas. Jei pagrindas užtektinai tvirtas, armuojama tinkleliu vienu ar dviem armatūros sluoksniais. Tinklelio paskirtis – perimti sėdimo įtempimus sukietėjusiame betone.

• Betono papildai. Įtrūkimų atsiradimui šviežiame betone kelią užkerta polimerinio pluošto ar metalinio pluošto naudojimas. Betono gamykloje kartu su pluoštu įdedami ir betono sėdimą mažinantys papildai – plastifikatoriai. Likusi plastifikatorių dalis suberiama aikštelėje, nes jų veikimo laikas – 30–50 minučių. Plastifikatoriai parenkami priklausomai nuo techninių poreikių ir temperatūros.

• Priimdamas betoną darbų vykdytojas turi turėti grindų užbaigimo projektą. Jeigu ant pagrindo liejama tokia stora danga kaip magnezinis betonas arba polimerinė danga su kvarco papildais, tai priimtą betoną užtenka sutankinti vibratoriumi ir išlyginti vibracine mentele. Jei ant užbaigto pagrindo bus tiesiama plona polimerinė danga arba jis bus dažomas, tada priimtą betoną reiktų lyginti specialiomis lyginimo mašinomis, taip sutvirtinant jo viršutinį sluoksnį ir, esant galimybei, išlyginti, nes plona danga atkartos visus betoninio pagrindo nelygumus.

• Užkirsti kelią dulkių kaupimuisi galima į betonines grindis įmaišius mineralinių tankinančių medžiagų. Šios medžiagos užpilamos ant išlyginto, šviežiai supilto betono. Tai yra betono priežiūros priemonė ir gerina jo džiuvimą. Jos chemiškai sujungia dulkes sukeliančias medžiagas, todėl grindys tampa tankesnės, tvirtesnės ir jas lengva valyti.

• Kompensacinės siūlės. Rengiant betonines grindis reikia nepamiršti sėdimo siūlių. Šios siūlės betono paviršių padalina taip, kad jis galėtų sėsti ir neatsirastų vidinių įtempimų sukeliamų įtrūkimų. Siūlių gylis svyruoja nuo 30 mm iki ½ betono storio, priklausomai nuo paties storio ir įrengimo technologijos. Paruošos siūlės užpildomos specialia, elastinga medžiaga.

 

Laikui bėgant pastato dalis veikia įvairios apkrovos. Daugiausiai apkraunamos grindys. Betono sudėtis ir liejimo metodai gali turėti įtakos jo tvirtumui, atsparumui susidėvėjimui, tankumui, šalčiui, sėdimui ir vandeniui. Tai būtina atsiminti liejant betonines grindis.

 

Tiesa, betonas gali atlaikyti dideles apkrovas, tačiau jeigu betoninės grindys numatytos lieti tokiose vietose, kurioms keliami dideli reikalavimai, reiktų prisiminti, kad yra betoninių grindų su tvirtesniu viršutiniu sluoksniu liejimo metodika, vadinamasis topingas. Šis būdas taip pat padeda apsaugoti viršutinį betono sluoksnį nuo dulkėjimo, kuris atsiranda dėvintis viršutiniam grindų sluoksniui.

 

Betoninių grindų su sustiprintu viršutiniu sluoksniu liejimo technologija ganėtinai paprasta. Į šviežiai išlieto ir išlyginto betono viršutinį sluoksnį įtrinamas specialus sausas mišinys, kuris labai padidina betono technines charakteristikas: atsparumą gniuždymui, smūgiams, dėvėjimuisi, užtikrina, kad susidarys mažiau dulkių, pagerina bendrą grindų vaizdą.

 

 

Sausas hidraulinio cemento ir smulkių papildų mišinys, kuris tolygiai įtrinamas į betono paviršių iki jam sukietėjant, o tada užlyginamas siekiant suteikti paviršiui norimų savybių; mišinys gali turėti arba neturėti pigmentų.

 

Įtrinant mišinys įsigeria viršutiniame betono sluoksnyje taip dar geriau jį sutankindamas. Po paskutinio šlifavimo uždaroma daugelis porų betono paviršiuje ir taip padidėja jo atsparumas šalčiui. Tokios grindys gali tarnauti 15–20 metų. Sutvirtintas sluoksnis ir pagrindinis betonas sudaro visumą, nes abi dangos išlietos naudojant portlandcementą. Viršutinių sluoksnių atsparumas pasiekia 90 mPa ir daugiau. Pagal šiuolaikines technologijas pagamintos grindys su sausais standikliais gali išlaikyti labai dideles apkrovas – net vikšrinę techniką.

 

 

Tradicinio mūro sienos turi savo taisykle ir reikalavimus, kurių pravartu laikytis.

Prieš užsakant medžiagas mūro darbams statytojui kyla klausimas: kiek reikės pirkti blokų, plytų, o gal blokelių?

Žinant kiek mūro sienos turi kvadratinių metrų, tai nesunku padaryti.

Pirmiausia reikia apskaičiuoti kiek blokų bus viename kvadratiniame metre. Prie bloko aukščio (h1) pridedame horizontalios siūlės aukštį (h2) (h1+h2=h), o prie blokelio ilgio (a1) pridedame vertikalios siūlės plotį (a2) (jeigu yra vertikali siūlė) (a1+a2=a). Skaičiuojame metrais. Šiuos skaičius dalijame iš vieneto: 1/h/a = b. Skaičius b ir bus blokelių skaičius viename kvadratiniame metre. Padauginę jį iš kvadratinių metrų gausime skaičių kiek reikės namui blokelių. Rekomenduojame blokelių pirkti apie 2 - 5 procentų daugiau, nuo paskaičiuoto kiekio, nes užbaiginėjant eiles ir prie angų tenka blokelius skelti arba pjauti.

Mūrijant su cemento-kalkių skiediniu mūro siūlė bus 10-12 mm, o su plonasluoksniu skiediniu 2-3 mm.

Pvz.: namo sienos - 210 kv. m. Mūrysim ant plonasluoksnio skiedinio be vertikalių siūlių iš blokelių, kurių aukštis 198mm, ilgis 340 mm. Apskaičiuojam1 kv. metro blokelių poreikį:

198+2=200 mm = 0,2 m; 340 mm = 0,34 m; 1:0,2:0,34=14,7. Gaunam, kad 1 kv. m. reikės 14,7 vnt. blokelio.

210 x 14,7 = 3087 vnt. blokų reikės visam namui.

Statybinės plytos Lietuvoje gaminamos tokių matmenų: 250 x 120 x 88 mm (apdailos plytų matmenys būna įvairūs).

Naudojant 88 mm aukščio plytas vienam kvadratiniam metrui, kai mūro storis – 250 mm, sumūryti prireiks 80 vnt. plytų ir 0,053 m³ skiedinio.

Žinodami mūro gaminių matmenis labai greitai galime įvertinti ir atliktų darbų kiekius. Pavyzdžiui, kai mūrijama 88 mm aukščio plytomis, mūro siena iš 10 eilių plytų sudaro 1 m aukštį.

 

Skiediniai ir pagrindas

Dažniausiai tradiciniam plytų mūrui naudojamas sudėtinis cemento-kalkių skiedinys. Gali būti naudojami ir paprasti (cemento, kalkių ir molio) skiediniai.

Blokeliai yra mūrijami arba ant cemento-kalkių skiedinio arba ant plonasluoksnio skiedinio (liaudiškai „klijų“). Silikatinius ir akyto betono blokelius, dėl jų matmenų tikslumo, galima mūryti ir ant cemento-kalkių skiedinio ir ant plonasluoksnio skiedinio. Mūrijant ant pastarojo, sumažėja išlaidos vidaus sienų apdailai: užtenka plono tinko sluoksnio ir galima dažyti ar tapetuoti. Tuo tarpu keraminius ir keramzitinius blokus mūrijama tik ant cemento-kalkių skiedinio.

Prieš pradedant mūryti sienas reikia pasirūpinti, kad pagrindas būtų švarus. Kad sienos būtų apsaugotos nuo kapiliarinės drėgmės, kylančios nuo šlapio grunto, turi būti įrengiamas hidroizoliacinis sluoksnis. Specialistai rekomenduoja kloti tam skirtą elastingą, profiliuotu paviršiumi pamatų plėvelę. Ji nepraleidžia kapiliarinės drėgmės į sienas, neplyšta, profiliuotas paviršius užtikrina gerą skiedinio sukibimą su pagrindu.

Svarbiausia taisyklė

Mūrijant labai svarbu laikytis, kad kiekvienos eilės plytos perdengtų žemiau esančios plytų eilės vertikalias siūles. Tuo atveju slėgis pasiskirsto vienodai žemiau esančiose mūrinio eilėse ir daro jį monolitišką. Tai yra mūrijimo taisyklė. Ji galioja ir blokams. Pažeidžiant ją, mūrinys susiskirsto stulpeliais, o jį perkrovus, gali suirti.

Taip pat svarbu tinkamai „surišti“ kampus. Sienų kampuose blokų perrišos dydis turi būti nemažesnis kaip bloko plotis. Mūrijant kvadratinius blokus, privaloma kiekvieną kampą armuoti nerūdijančia viela.

Be abejo, gali atsitikti, kad ši taisyklė bus pažeidžiama dėl architektūrinių sumanymų. Tuo atveju reikės imtis priemonių mūrui sustiprinti, pavyzdžiui, armuoti.

Armuojant mūrines konstrukcijas, kurios vėliau bus tinkuojamos, armatūros galai turi išsikišti 2–3 mm vienoje iš vidinių mūrinio plokštumų, nes taip bus lengviau kontroliuoti armavimą.

Darbų eiliškumas

Dabar, kai pagrindas paruoštas, galima pradėti mūryti sienas. Pirmiausia reikia „pakelti“ kampus. Kampų išlaikymas tikrinamas pagal šabloną. Eilių horizontalumas tikrinamas gulsčiuku. Kampų vertikalumas tikrinamas svambalu arba gulsčiuku. Kai du kampai „pakilo“ maždaug iki 0,6–1,2 m, tarp jų mūrijamos sienos eilės. Kad eilės būtų tiesių linijų, tarp kampų įtempiama plona virvutė. Nustatyta, kad didžiausias darbo našumas būna kai mūrijamos sienos aukštis yra apie 0,6 m virš pagrindo, ant kurio stovi mūrininkas. Todėl pastato siena suskirstoma 1,2 m aukščio klodais.

Fasado mūrijimas

Reikia žinoti, kad pagrindiniai lauko sienos priešai – vanduo ir šaltis, o kartu jie padaro didžiausią žalą lauko sienoms.

Daug dėmesio reikia skirti siūlėms fasado pusėje. Apdailos sienų gedimo priežastys yra ne tik plytos, o daugeliu atvejų – atmosferinį vandenį praleidžiančios sienų siūlės.

Iš fasado pusės reikia gerai sutankinti siūles gyliu iki 15–20 mm. Pageidautina, kad siūlių paviršius būtų sulygintas su plytų paviršiumi. Nerekomenduojama iškraipyti siūlių formos.

Mūrijant reikia saugoti sienas nuo lietaus patekimo ant plytų. Šiuo tikslu sienos iš viršaus dengiamos plėvele arba kita hidroizoliacine medžiaga.

Lauko sienoms mūryti rekomenduojama naudoti specialius hidroizoliacinius mišinius. Lauko sienų ilgaamžiškumui padidinti gamintojai rekomenduoja padengti sienas iš fasado pusės hidrofobiniu skysčiu, nes tai apsaugo sienas nuo įmirkimo. Šiuo hidrofobiniu skysčiu prieš mūrijimą padengus keramines apdailos plytas galima išvengti druskų išsimušimo sienose.

Turi būti įrengiamas ir vėdinimo oro tarpas tarp apdailos mūro ir šilumos izoliacijos. Jis turi būti ne mažesnis nei 4 cm. Jeigu vėdinimo oro tarpas nebus įrengtas, tai lietaus vanduo, patekęs per siūles, skverbsis gilyn ir drėgmė atsiras termoizoliacijoje. Sudrėkus termoizoliacija, mažėja šiluminė varža. Be to esant neigiamai temperatūrai, plytų siūlėse ir plytose esantis vanduo užšąla, išsiplečia ir ardo plytas. Taip pat tarp nešančio ir apdailos mūro turi būti įrengti nuo korozijos apsaugoti metaliniai ryšiai.

Lauko sienų ilgaamžiškumą padidins įrengti karnizai bei tinkamai įrengta lietaus nuvedimo nuo stogo sistema.

 

Sienos – tai svarbus pastato konstrukcinis elementas, nuo kurio priklauso funkciniai, techniniai, estetiniai ir ekonominiai ypatumai. Pagal vartojamas medžiagas sienos skirstomos į: medines, mūrines, betonines ir metalines.

Mūrinės sienos skiriamos į tris grupes:

1) Pagal akmens kilmę – natūralių ar dirbtinių akmenų.

2) Pagal gaminių didumą – iš plokščių, stambių blokų, smulkių blokų ir plytų.

3) Pagal gaminių struktūrą – pilnavidurių arba skylėtų plytų bei lengvojo mūrinio, sudarytos iš įvairių medžiagų ir kt.

4) Pagal statybos technologiją – surenkamosios, monolitinės, surenkamosios monolitinės, mūrinės iš smulkių gaminių.

Pagal konstrukcinę schemą ir apkrovas pastatų sienos skirstomos į:

1) Laikančiąsias, kurios be savosios, laiko perdangas, denginį, laiptatakius ir kitokius elementus, taip pat vėjo slėgį.

2) Tik save laikančiąsias, kurios laiko tik savąją masę ir vėjo slėgį visu pastato aukščiu.

3) Kabamąsias, kurios laiko tik vieno aukšto savąją masę ir vėjo slėgį. Pagal padėtį pastate sienos skirstomos į išilgines ir skersines.

Medinės sienos.

(būna iš: pušies, eglės, ąžuolo, beržo, liepos, buko). Medinės sienos daromos ręstinės: iš apvalių apipjautų arba profiliuotų sienojų, karkasinės – iš tašų, lentų, plokščių ir skydinės – iš surenkamų stambių, gamyklose pagamintų skydų.

Ręstinės sienojų sienos sudarytos iš sujungtų sienojų eilių. Kampuose sienojai jungiami spraustine sandūra arba dygiais. Tokia siena kad neišsikreivintų vertikalioje plokštumoje sutvirtinama vertikaliomis varžomis. Dažniau ręstinės sienos daromos iš tašų.

Tašų sienos būna dvejopos: tokios pat konstrukcijos kaip iš rąstų arba daromos tašų karkasas, kuris yra užpildomas. Paskutiniais metais sienojai jungiami įlaidais: viena ar dvi keteros įleidžiamos į tam tikrus griovelius. Karkasinės medinės sienos surenkamos iš gamyklose pagamintų elementų. Ant pamato dedama hidroizoliacij, o virš jos – apatinis karkaso vainikas. Ant jo statomi statramsčiai ir sutvirtinami ramsčiais. Paskui uždedamas viršutinis vainikas. Visi karkaso elementai paprastai daromi iš tąšų, jie sujungiami dygiais, kabėmis, plieninėmis juostelėmis ir kt. Į viršutinį vainiką remiamos perdangos, sijos ir stogo gegnės.

PERTVAROS – tai vidinės sienų konstrukcijos, atsiriančios vieną patalpą nuo kitos. Pertvaras veikia tik savoji masė. Pertvaroms remiamos į perdangas, o įrengtos berūsių pastatų pirmuose aukštuose – į plytų ar betoninius stulpelius, betono paruošiąmajį sluoksnį. Pertvarų paskirtis yra : atskirti patalpas, jas izoliuoti viena nuo kitos. Pagal įrengimo būdą pertvaros yra smulkių ir stambių elementų. Smulkios daromos vietoje, o stambios pertvaros montuojos iš stambių plokščių. Pagal medžiagą pertvaros būna: plytų, tuščiavidurių keraminių ar lengvojo betono blokų, medinių lentų, MDB ar medienos plaušo plokščių, gipsinės, gipso pjuvenų, lengvojo ar akytųjų betono, stiklos blokų ar stiklo profilio. Smulkių elementų pertvaros. (plytos, akmenys, lentos, mediniai skydai ir kitokios medžiagos) plytų pertvaros storis būna ½ , ¼ plytos.

SMULKIŲ ELEMENTŲ MŪRINĖS SIENOS

Smulkių elementų sienos mūrijamos iš natūralių arba dirbtinių mūro medžiagų. Natūralios mūro medžiagos – tai gamtiniai akmenys. Dirbtinės mūro medžiagos – tai keraminiai, silikatiniai ir betoniniai gaminiai. Sienoms vartojami keraminės pilnavidurės ir skylėtos plytos bei skylėtieji blokeliai, silikatinės plytos ir blokeliai, pilnaviduariai ir skylėtieji betoniniai blokeliai. Tarpuangis – tai sienos dalis tarp angų. Ji yra labiausiai apkrauta, nes laiko viršutinės sienos dalies, sarąmų virš angų ir perdangų apkrovas. Sarąmos – tai sienų elementai angoms perdengti. Jų būna: arkinių, pleištinių, gulstinių mūrinių, taip pat surenkamųjų gelžbetoninių. Plytų sienų dalis. Cokolis – išorės sienų apatinė dalis. Ji labiausiai drėkinama atmosferinių kritulių ir dažniausiai mechaniškai pažeidžiama, todėl daroma iš surenkamųjų betoninių blokų arba monolitinio blokų arba monolitinio betono. Cokoliniė dalis daroma ne žemesnė nei 30 cm. Karnizas – tai gembinis stogo tesinys visu pastatu perimetru, saugantis sienų išorinius paviršius nuo lietaus vandens. Vėdinimo ir dūmų kanalai įrengiami dažniausiai vidinėse sienose. Niša – įgilinta sienos dalis, skirta kokiems nors daiktams ar įrenginiams talpinti. Griovelis – įgilinta sienos dalis, skirta vamzdžiams, paslepiamiems elektros laidams ir kita talpinti.